Tai jau trečioji, mano skaityta šio autoriaus knyga. Kol kas lietuvių kalba daugiau ir nėra.
Patinka man šis autorius, oi patinka.
Pastaroji unikali tuo, kad...
Iki šiol visos skaitytos "dvasinio ugdymo" ar "dvasinio augimo" knygos buna parašytos asmeninės istorijos, vadovėlio, mokomosios literatūros ar kažkaip panašiai pagrindu. Laurent Gounelle rašo viską tą patį grožinės literatūros pagrindu. Jei jau žmogus nėra toks sąmoningas ir nesuvokia kas parašyta tarp eilučių arba perkeltine prasme, jis perskaito kaip gerą romaną. Kas idomu šioje knygoje, kad paprastai žmogaus sąmoningumą ir dvasingumą keliančios knygos rašomos nuo blogiausios istorijos ar įvykio ir rutuliojama iki geriausio varainto, kaip žmogus išbrido iš duobės, išssikapstė, aks jam padėjo ir t.t. Čia vyksta viskas atvirkščiai. Pasaulietis įsikišo į indėnų kultūrą ir tą tobulą pasaulį, kuriame jie gyveno pradeda griauti iš keršto ir neapykantos. Kas įdomu, kad tas pasaulis, kurį nori pasaulietis sukurti pas indėnus, yra lygiai toks pat kokiame mes dabar ir gyvename. Kartais skaitydama net pradėdavau mervintis, kada pagaliau susivoks. Ir iš karto iš šalies pastebėdavau, kad dabar būtent tai mes ir turime. O galėtų būti ir kitaip. Tad dar kartą gavau patvirtinimą, kad viskas yra mūsų galvoje ir niekur kitur.
" Net jei esi visiškas skurdžius... turi neįtikėtiną turtą, nepaprastai vertingą turtą - gyvenimą. O gyvenimas, myli tuos, kurie myli, ir užmiršta tuos, kurie užmiršta mylėti."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą